Ana, Ričmondo rūmai, 1541 m. birželis
Gavau lordo Čemberleno laišką, kviečiantį šią vasarą prisijungti prie dvaro kelionės po šalį. Karalius keliausiąs į šiaurines savo žemes, kurios dar neseniai buvo sukilusios prieš jį už senosios religijos puolimą. Jis nubaus prasikaltusius ir apdovanos sąjungininkus. O pirma savęs pasiuntė koriką, kad paties kelionė būtų saugi. Ilgai sėdžiu su šiuo laišku rankoje.
Bandau pasverti, kas pavojingiau. Jeigu vyksiu pas karalių ir jam patiks mano kompanija, tada pelnysiu jo palankumą ir kokiems metams užsitikrinsiu saugumą. Kita vertus, griežtieji jo dvariškiai, pastebėję, jog vėl patinku karaliui, nuspręs laikyti mane nuo jo atokiau. Katerinos dėdė Norfolko hercogas pasistengs, kad dukterėčia nenuviltų karaliaus, todėl nenorės, kad mudvi būtume lyginamos. Jis saugo dokumentus, įrodančius, kad dalyvavau popiežiaus šalininkų sąmoksle prieš karalių. Galėjo sukurpti ir baisesnių — paleistuvystės ar raganavimo, erezijos ar išdavystės — įrodymų. Kas žino apie tuos iškilmingai priesaika patvirtintus liudijimus, kuriuos jis ruošė, norėdamas manęs nusikratyti? Jis neišmetė jų, kai karalius nusprendė su manimi išsiskirti gražiuoju. Išsaugojo. Laiko tai dienai, kai nutars mane sunaikinti.
Bet jeigu aš nevyksiu, tai negalėsiu apsiginti. Jeigu kas nors maišys mane su žemėmis, susies su šiauriečiais sąmokslininkais, vargše grafiene Margareta Pol, sutryptu Tomu Kromveliu ar tuo, ką gali padaryti ar pasakyti mano brolis, manęs nebus kam užtarti.
Įsikišu laišką į kišenę ir nueinu prie lango pasigrožėti aplink rūmus sprogstančiais sodais. Man patinka čia, džiaugiuosi būdama pati sau šeimininkė, galėdama pati tvarkyti savo turtą. Mintis, kad keliausiu į lokio irštvą — anglų karaliaus rūmus — ir turėsiu stoti prieš seną pabaisą karalių, man pernelyg baugi. Nutariu — meldžiu Dievo, kad nuojauta neapviltų, — nekeliauti su karaliaus dvaru, likti čia ir rizikuoti būti apšmeižta. Geriau šitaip, negu keliauti su juo rizikuojant bet kurią akimirką užsitraukti valdovo priešiškumą. Geriau, negu jojant pajusti jo kiauliškų akyčių žvilgsnį ir suvokti, jog kažkuo, kuo net neįtari, sukėlei jo nepasitenkinimą ir pastatei save į pavojų.
Henrikas pavojingas, labai pavojingas visiems, kurie yra arti. Aš liksiu Ričmonde, puoselėsiu viltį, kad pavojus Henriko pavidalu pralenks mane ir leis man čia ramiai ir saugiai gyventi. Stengsiuosi vengti įbaugintų dvariškių pulkelio, gyvensiu kaip sakalėlė, vieniša dangaus skliauto tyloje. Turiu priežastį bijoti, bet nenoriu gyventi baimėje. Surizikuosiu. Pasiliksiu šią vasarą sau.